Penktadienio rytą popiežius Pranciškus aplankė Aušvicą – antrojo pasaulinio karo metais nacistų režimo įkurtą mirties stovyklą, kurioje buvo nužudyta daugiau kaip milijonas žmonių, daugiausia žydų.
Pietinės Lenkijos Osvencimo mieste, netoli Krokuvos, vokiečiai buvo įkūrę kelias stovyklas, kuriose laikomi kaliniai iš pradžių buvo naudojami kaip nemokama darbo jėga apylinkėse įkurtoms įmonėms. Tragiškai išgarsėjo dvi Osvencimo stovyklos – Auschwitz I ir Auschwitz Birkenau, tapusios vokiečių okupuotų šalių visuomenės elito internavimo ir mirties nuosprendžių vykdymo, o vėliau žydų tautybės žmonių masinio žudymo vieta.
Popiežius Pranciškus aplankė abi stovyklas. Pirmojoje, esančioje pačiame Osvencimo mieste, popiežius užėjo į bloko nr. 11 celę, kurioje 1941 m. rugpjūčio 14 d. buvo nužudytas už kitą kalinį gyvybę paaukojęs pranciškonas šv. Maksimilijonas Kolbe. Antroje stovykloje – Auschwitz Birkenau – esančioje už miesto ribų, popiežius tyliai meldėsi prie paminklo nužudytųjų atminimui, pastatyto prie dujų kamerų griuvėsių. Čia, kartu su šimtais tūkstančių nekaltųjų, Kryžiaus Teresė Benedikta Edita Stein. Jos mirties data - 1942 m. rugpjūčio 9 d.
Popiežiaus vizito Aušvico stovyklose metu nebuvo sakomos kalbos. Nužudytųjų atminimą Pranciškus pagerbė tyla ir malda. Vieninteliai popiežiaus vizito metu garsiai skambėję žodžiai buvo hebrajiškai giedama ir lenkiškai kalbama 130-oji psalmė – „Iš nevilties gelmių šaukiuosi tavęs, Viešpatie! Viešpatie, išgirsk mano balsą!“. Aušvico memorialo svečių knygoje Pranciškus parašė: „Viešpatie, būk gailestingas savo tautai; atleisk už tiek daug žiaurumo“. Popiežiui lankantis Aušvice, lagerio teritorijoje buvo keli šimtai žmonių – buvusių kalnių, Antrojo pasaulinio karo metais žydus gelbėję Pasaulio tautų teisuoliai ir jų artimieji. Su kai kuriais iš jų popiežius Pranciškus trumpai privačiai pasikalbėjo.
Ne žodžiais, bet tyla ir malda pagerbti Aušvico aukų atminimą – apie tokį popiežiaus sprendimą Vatikano dienraščio „L’Osservatore Romano“ puslapiuose kalba Pranciškaus senas bičiulis Buenos Airių rabinas Abraham Skorka.
Rabinas rašo, kad apie sprendimą tyla pagerbti Aušvico aukas, popiežius jam pasakęs paskutinio jų telefoninio pokalbio metu. Viską ką buvo galima pasakyti jis jau yra pasakęs savo kalboje Yad Vasheme Jeruzalėje, o taip pat jų abiejų 2010 m. parašytoje knygoje „Apie dangų ir žemę“. „Šoah tai genocidas kaip ir kiti dvidešimtojo mažiaus genocidai, tačiau jis turi ir vieną tik jam būdingą bruožą“, - minėtoje knygoje rašė būsimas popiežius, kard. Jorge Mario Bergoglio. „Nenoriu sakyti, kad vienas genocidas yra svarbesnis, o kiti mažiau svarbūs, tačiau jis turi vieną tik jam būdingą bruožą – stabmeldišką nusistatymą prieš žydų tautą. Kiekvieno žydo nužudymas tuo pačiu buvo ir smūgis, vardan stabų, nukreiptas prieš Gyvąjį Dievą“. Dėl to, pasak rabino, jo bičiulis Jorge Bergoglio nusprendė nekalbėti, suprasdamas, kad neįmanoma žodžiais išreikšti to skausmo ir siaubo. Taip pat ir žydai Aušvico kankinius vadina „tylos kankiniais“.
Rabinas tai pat primena kaip neapsakomas skausmas išreiškiamas Biblijoje. Kunigų knygose sakoma, kad Aaronas tylėjo po savo sūnų mirties. Jobo draugai taip pat nekalbėjo, bet tylėjimu reiškė artumą savo kenčiančiam bičiuliui. Raudų knygoje sakoma, kad kančios prislėgtas žmogus, turi nurimti ir tylėti. Tad ir popiežius Pranciškus, pasak jo bičiulio Buenos Airių rabino, nusprendė nuvykęs į Aušvicą verkti Dievo akivaizdoje dėl to ką žmogus toje vietoje padarė savo artimui. (Vatikano radijas)
Popiežius Aušvico lageryje - ANSA
